Knygos ir filmai

Mano metų knygos 2022 – apžvalga

Kelis metus tradiciškai palydžiu pasidarydama apžvalgą – peržvelgiu praėjusių metų planus, reflektuoju esminius įvykius, prisimenu sau keltus tikslus (bei pasidžiaugiu tais, kuriuos pavyko pasiekti). Viena iš metų apžvalgos dalių – žvilgtėlti į perskaitytas knygas (metų eigoje pasižymiu jas goodreads.com programėlėje). Visada įdomu pamatyti platesnį vaizdą – skaitytos knygos dažnai atspindi mano prabėgusius metus, nuotaiką (bei kiek atostogų turėjau…:)) Taigi, kviečiu pasmalsauti, kokios buvo mano metų knygos 2022!

Metų knygos 2022- didžiausią įspūdį palikusios

metu knygos 2022 labiausiai patikusios 1

Barack Obama „A Promised Land“

Šios knygos klausiau audio formatu, pasiskolinusi iš Talino bibliotekos. Visa trukmė – virš 29 valandų, tad nepavyko perklausyti per kartą, o ir šios knygos laukiančiųjų eilė buvo nemaža, tad nors knygą pradėjau dar 2021-aisiais, įveikiau tik 2022-ųjų sausį. Vis dėlto, džiaugiuosi jog ją įveikiau. Nesijaučiu turinti pakankamai žinių apie JAV politiką, kad galėčiau komentuoti šią knygą, tačiau mane labiausiai domino tai, kaip tokios neįtikėtinai atsakingos pareigos keičia žmogaus asmenybę, kaip pats Obama reflektuoja savo gyvenimo pasiekimus ir momentus, apie kuriuos įprasti žmonės skaitė naujienose, o jam teko būti pačiame jų epicentre.

Kristina Sabaliauskaitė – „Petro imperatorė II“

Knyga, kurios turbūt niekam nebereikia pristatinėti. Pirmoji dalis mane sukrėtė, negalėjau nuo jos atsitraukti, aptarinėjau su visais, ją skaičiusiais, o neskaičiusiems – rekomendavau. Antroji jai nenusileido, atėmė visą mano dėmesį, kelių dienų laiką iki vidurnakčio (et, ką čia apsimesti, ir gerokai po jo). Sabaliauskaitės rašymo stilius su niekuo nesupainiojamas – gaivalingas, sodrus, ryškūs personažai taip įtikina, kad skaitant romaną išnyrantys vaizdiniai nejučia uždengia smegenyse iki tol įsitaisiusius nerangius faktus ir kažkuriuo metu pagaunu save „gūglinanti” tai kaip ten buvo iš tiesų…

Vaiva Rykštaitė – „Kaip būti“

Šie metai man buvo Rykštaitės atradimo metai – anksčiau nebuvau skaičiusi nė vienos autorės knygos, bet vis paskaitinėdavau jos straipsnius lrt.lt. Kuo daugiau skaičiau, tuo dažniau ėmiau pastebėti, kad jie man kelia stiprias emocijas – vienus skaitant norisi linksėti galva ir sakyti „taip, tikrai taip, pagaliau kažkas garsiai išsakė tai, ką aš jaučiu!“, kiti – priešingai erzino ir kėlė norą nesutikti, prieštarauti, stačiai ginčytis. Žinoma, tikrai neturiu sutikti su viskuo, bet mane išties žavi Rykštaitės gebėjimas įtraukti skaitytojus į pokalbį (kartais – net tiesiogiai, autorė aktyviai komunikuoja su savo skaitytojais bei sekėjais socialiniuose tinkluose). Tad pradėjau nuo „Kaip būti“ -straipsnių rinkinio knygos formatu, kuris šovė tiesiai į mano asmeninių topų aukštumas. Tai, kaip autorė gvildena temas – atlikusi „namų darbus“ tačiau vedama savo emocijų, o ne vien sukauptų žinių. Kalbėdama tiesiai, be baimės suklysti (bet ir su pakankamai atvirumo, kad pripažintų sau bei kitiems, jei taip nutiko). „Lizos butas“, „Trisdešimt“, „Pirmąkart mama“ – visas jas skaičiau 2022-aisiais, kiekvienoje jų atradau kažką įdomaus ir išgirdau unikalų autorės balsą.

Metų knygos 2022 – nusivylimai

metu knygos 2022 nusivylimai

Knyginiai nusivylimai man asocijuojasi ne su knygų kokybe, bet su mano lūkesčiu joms. Mėgstu atsipalaiduoti smegenis skaitydama neįpareigojantį susikaupimui trilerį, bet iš jo tikiuosi įtraukios istorijos ir nenuspėjamo siužeto. Lengvas romanas išsitiesus ant rankšluosčio paplūdimyje, kai saulė kepina taip, kad net sudoku skaičiukų nepavyktų surikiuoti į eilę – žinoma, kodėl gi ne. Bet tikiuosi bent tiek, jog herojų veiksmai būtų pagrįsti, o emocijos – ne visiškai „plokščios“. Tad šiemet mano nusivylimuose – knygos, kurių labai laukiau ir nekantravau jas perskaityti, bet nesulaukiau iš jų to, ko tikėjausi.

Marina Abramović, Jeannette Fischer – „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović / Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“

Marinos asmenybė mane žavi daugelį metų, todėl visiškai nesistebėjau, jog jai išleidus „Eiti kiaurai sienas“ apie šią knygą kalbėjo visi aplink, paroda „Būties atmintis“ būrė pilnas sales o sudalyvauti menininkės paskaitoje „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ buvo tiek norinčių, kad autobusas Kaunas-Vilnius nebesutalpino po paskaitos sugrįžti norinčių sostinės gyventojų. (Nukrypstant nuo temos – ir aš po renginio nebespėjau į traukinį bei nebetilpau į autobusą. Norėtųsi burbtėlti apie organizatorių neapgalvotumą, bet – argi tai ne šioks toks performansas, užpildyti Kauno gatves naktinėjančiais kultūrininkais, kurių akys po paskaitos dega įkvėpimu, o rytojaus darbo diena atrodo taip toli, kad verčiau praleisti vakarą aptariant emocijas kokiam bariuke, nei skubėti namo…)

Todėl lygiai tokio paties ar net didesnio oho!“. Skaitant pačios Marinos autobiografiją jos gyvenimas lėkė prieš akis vingiais vingeliais lyg laukinis žirgas. Kilo tūkstančiai klausimų, tikėjausi, jog bent į dalį jų atsakys šis dialogas tarp kūrėjos ir psichoanalitikės. Dvi moterys, kurių pašaukimas – nerti į gelmę (naudojant labai skirtingus metodus). Deja, pokalbis taip ir liko „plavinėti“ tarp jau girdėtų frazių ir mandagių klausimų, pakartojant, perfrazuojant, sutalpinant viską į vizualiai gražią, bet neįtikėtinai tuščią knygelę.

Sarah Gailey „The Echo Wife“

Ši knyga – vienas iš tų atvejų, kai puikiai idėjai pritrūksta įgyvendinimo. Mokslininkė, pirmaujanti klonavimo srityje, sužino, jog jos vyras turi romaną su jos sukurtu klonu. Įdomu, intriguoja, sufleruoja, jog knygoje bus daug moralinių klausimų. Tačiau kažko smarkiai pritrūko, nes idėja niekur nenuveda, siužetas trūkčioja ir norisi, kad knyga greičiau pasibaigtų. Uf.

Blake Crouch „Upgrade“

Mokslinė fantastika – vienas mėgstamiausių mano žanrų, o ankstesnės Blake Crouch knygos, kurias teko skaityti („Recursion” ir „Dark matter”) „išsprogdino” mano smegenis. Jos intrigavo, stebino, kėlė klausimus, buvo lengva susitapatinti su veikėjais bei svarstyti, kaip elgčiausi pati, atsidūrusi jų situacijoje. Tuo tarpu „Upgrade” priminė devyniasdešimtųjų veiksmo filmą: pagrindinis veikėjas tampa „superžmogumi”, visi nori jį pagauti, jis nori sustabdyti katastrofą, šiokia tokia šeimos drama, viskas pasodrinama šaudynių ir muštynių scenomis, bam, pabaiga. Tikrai ne tai, ko tikėjausi iš rašytojo, kuris įprastai sugeba sukurti veikėjus, kurių viduje verda gyvenimas.

Metų knygos 2022 – skaitymo statistika

metu knygos 2022 statistika

2022-aisiais kėliau sau tikslą perskaityti bent 30 knygų, išties perskaičiau net dešimčia daugiau. Įdomu matyti, kaip mano kelionės bei atostogos atsispindi skaitymo statistikoje. Mėnesį praleidau Lietuvoje, tad buvau dažnas svečias bibliotekoje. Todėl nuo praėjusių metų gerokai šoktelėjo skaičius knygų, perskaitytų lietuviškai. Tikiuosi, jog šis jis tik augs (ir šimtąjį kartą primenu sau užsukti į lietuviškų knygų klubą čia, Taline).

Elektroninės knygos

Mano senutėlė Nook skaityklė, kuriai jau beveik dešimtmetis, šiemet pirmavo – perskaičiau 17 knygų elektroniniu formatu. Visų pirma, el. knygas nuolat skolinuosi iš bibliotekos, kur jos prieinamos estų, rusų ir anglų kalbomis, biblioteka nuolat papildoma naujausiomis knygomis, galima siūlyti ir savo norimas knygas, kai kada biblioteka atsižvelgia į šiuos prašymus 🙂 Taip pat dažnai noriu perskaityti specifinę knygą, kurios nerandu vietinėje bibliotekoje ar knygynėlyje ir nenoriu laukti, kol ji bus iš už jūrų marių atsiųsta man, tad renkuosi įsigyti elektroninį variantą.

Popierinės knygos

Popierinės knygos mano kasdienybėje persikėlė į antrą vietą – tikrai ne todėl, kad mėgstu jas mažiau, paprasčiausiai patogumo sumetimais. Šiemet popieriniu formatu skaičiau daugiausiai lietuviškas knygas. Jau porą metų turiu nedidelę tradiciją metų pabaigoje užsisakyti keletą knygų iš Lietuvos, kad kitąmet turėčiau ko laukti 🙂

Audio knygos

Prieš porą metų atradau naują hobį – mezgimą (apie kurį dar tikrai pakalbėsiu plačiau kituose įrašuose). Jei pasirenku ne itin susikaupimo reikalaujantį projektą, mėgstu megzti ko nors klausydama (muzikos, tinklalaidžių ar knygų). Taigi praėjusiais metais praklausiau 10 audio knygų (būtų įdomu paskaičiuoti, kiek per tą laiką numezgiau megztinių…) Pastebėjau, jog man labiausiai patinka klausytis grožinės literatūros – kai galiu tiesiog pasiduoti istorijai, negalvodama, kad reikia stabtėlti ir užsirašyti citatą ar idėją.

Tokia mano metų „knyginė” apžvalga, tikiuosi ir tau buvo įdomu! Jei kažkurios iš šių knygų atsidūrė ir tavo skaitytų sąraše, pasidalink komentaruose, ką tu apie jas manai!


metu knygos 2022 apzvalga 1

Ką manai tu?

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *